Šiandieną apėmė mane egzistenciniai klausimai. :) oras geras, bet judet niekur nesinori, taigi guliu ir mastau. Kaip gi mes gyvenom kai nebuvo kompiuterio, planšeto, 100 programų televizoriuje? Iš tiesų tai apmąstyti pastūmėjo ši nuotrauka, visai netikėtai pasiteikiusi tarp vaikų nuotraukų. Juk buvau suplanavusi pagaminti minialbumą apie krikštynas ir komuniją. Bet gi, nejučia, ėmiau dėlioti ši skrebuką, mintimis grįždama i 1993-iuosius, kai man tikrai buvo 16. Kai mes su draugėmis, sukdavome ratus miestelyje, ir pliurpdavom, pliurpdavom, visokias nesąmones. Kai naktimis, pasislėpusi nuo tėvų skaitydavau knygas-pasislėpusi, nes juk reikėdavo keltis į mokyklą ir tėvai rūpinosi, kad gerai išsimiegočiau. Perskaitytos buvo visos mokyklos bibliotekoje esančios knygos ir didžioji dalis iš suaugusiųjų centrinėje bibliotekoje. Pamenu, kad kelis kartus, net buvau įleista į bibliotekos saugyklą palėpėje, pasiieškoti įdomesnės knygos:) Buvo tokie šaunūs vakarai, kai eidavom į mokyklos šokius, kai berniukai lydėdavo namo :))) mmmmm, o kur dar širdies virpesiai, pirmieji susižavėjimai. Ech, kai gera buvo tada....
Na gana sriubaut. Apie skrebuką. Kai žiūriu į jį dabar, tai net stebiuosi. Visiškai kažkoks monochrominis susidėliojo. Derinys juoda geltona. Popieriukų naudojau minimaliai, tik pagrindas, knygos puslapis, ir dar servetėlė nudažyta juodai, o visa kita štampavau. Tekstas parašytas dviem eilėm aplink visą skrebuką.

